Adaptacija

Be skubos. Be palikimo „išsiverkti“. Be vieno recepto visiems.

Adaptacija – tai ne etapas, kurį reikia „praeiti“.
Tai procesas, kuriame vaikas mokosi jaustis saugus naujoje aplinkoje.

Kiekvienas vaikas adaptuojasi skirtingai, todėl Meškakojyje nėra nustatyto laiko, per kiek „reikia priprasti“.

Mes žiūrim ne į dienų skaičių, o į tai, kaip vaikas jaučiasi.

Kaip mes suprantam adaptaciją

Adaptacija prasideda nuo ryšio.
Nuo suaugusiojo, kuris yra šalia, pastebi, reaguoja ir neskuba.

Vaikui svarbu žinoti, kad:

jis nėra paliktas vienas,
jo jausmai priimami,
suaugusieji jį girdi.

Tik tada atsiranda pasitikėjimas, o kartu su juo – noras tyrinėti, žaisti ir būti.

Kaip atrodo pirmos dienos

Pirmos dienos Meškakojyje vyksta vaiko tempu. Kai kuriems užtenka trumpo pabuvimo, kitiems reikia daugiau laiko ir artumo.

Todėl:

leidžiam vaikui stebėti,
neskubinam į veiklas,
reaguojam į jo signalus,
prisitaikom prie to, kaip jam tą dieną sekasi.

Jei vaikui sunku – mes to neignoruojam. Jei jam reikia daugiau laiko – mes jo duodam.

Tėvų vaidmuo adaptacijoje

Adaptacija nėra tik vaiko procesas. Tai ir tėvų patirtis.

Todėl mums svarbu:

kalbėtis su tėvais,
dalintis pastebėjimais,
atsakyti į klausimus,
kartu ieškoti sprendimų.

Nėra „per daug klausimų“ ar „per didelio nerimo“. Visa tai yra adaptacijos dalis.

Jei vaikas verkia ar nenori atsiskirti

Verksmas mums nėra „problema“. Tai būdas pasakyti, kad šiuo metu sunku.

Tokiais momentais:

būnam šalia,
įvardijam jausmus,
padedam vaikui juos išbūti,
ieškom, kas jam padeda nusiraminti.

Mes netikim, kad vaikas turi „išsiverkti, kad priprastų“. Tikim, kad ryšys ir saugumas kuria pasitikėjimą.

Kada adaptacija laikoma sėkminga

Adaptacija laikoma sėkminga ne tada, kai vaikas neverkia. O tada, kai jis:

žino, kad suaugusieji bus šalia,
drįsta parodyti savo jausmus,
pamažu pradeda pasitikėti aplinka.

Tai gali užtrukti kiekvienam vaikui skirtingai. Ir tai yra normalu.

Kam tokia adaptacija tinka

Tokia adaptacija ypač tinka:

jautriems vaikams,
vaikams, kuriems sunku atsiskirti,
šeimoms, kurios nenori skubėti,
tėvams, kuriems svarbus ryšys, o ne „rezultatas“.

Mes neturim tikslo, kad vaikas „greičiau priprastų“.

Mūsų tikslas – kad jis jaustųsi saugus.

Meškakojyje palieku vaiką visiškai ramia širdimi. Per pirmąjį susipažinimą sakiau, kad svarbiausia man, kaip mamai, yra tai, kad būtų atliepti vaiko jausmai, ir tikrai taip ir buvo.