Programa, kuri prisitaiko prie vaiko
Meškakojyje programa nėra iš anksto sudėtas planas, kurį vaikai turi „įvykdyti“.
Tai gyvas procesas, kuris formuojasi iš vaikų interesų, klausimų, pastebėjimų ir kasdienės aplinkos.
Tokia programa leidžia vaikui augti savo tempu, nepatiriant spaudimo ar palyginimų.
Ji ypač svarbi jautriems vaikams, kuriems reikia saugumo ir laiko, bet kartu kasdien ugdo gebėjimus, reikalingus tolimesniam mokymuisi – susikaupimą, mąstymą, savarankiškumą ir santykį su kitais. Todėl mums svarbu parodyti ne tik ką vaikai mokosi, bet ir kaip tai vyksta kasdienybėje bei ko sąmoningai vengiame.
Reggio Emilia filosofija – mūsų pagrindas
.jpg)
Mūsų ugdymo požiūrio pagrindas – Reggio Emilia filosofija.
Ji remiasi pagarba vaikui kaip aktyviam, smalsiam ir gebančiam mokytis žmogui.
Pagal šią filosofiją:
-
vaikas nėra pasyvus žinių gavėjas,
-
jis pats tyrinėja, klausia, kuria ir ieško atsakymų,
-
suaugusysis nėra „nurodinėjantis mokytojas“, o partneris šalia,
-
mokymasis vyksta per patirtį, o ne per nurodymus.
Reggio Emilia nereiškia „laisvė be ribų“.
Tai reiškia struktūrą su lankstumu, kurioje vaikas jaučiasi saugus tyrinėti.
Vaikas – savo mokymosi autorius
.jpg)
Mes matome vaiką kaip savo mokymosi pagrindinį autorių. Jo klausimai, pastebėjimai ir idėjos tampa atspirties tašku ugdymui.
Kartais tai būna trumpas susidomėjimas, trunkantis vieną dieną. Kartais – ilgesnis projektas, kuris auga kelias savaites. Abiem atvejais procesas yra svarbesnis nei galutinis rezultatas.
Svarbu ne „ką vaikas padarė“, o ką jis suprato, patyrė ir išgyveno. Tai nereiškia, kad vaikas visada žino, ko jam reikia. Tai reiškia, kad mes neskubame už jį nuspręsti, leidžiame klysti, sustoti ir grįžti prie to paties klausimo tiek kartų, kiek reikia.
Aplinka kaip „trečiasis pedagogas“
.jpg)
Reggio Emilia filosofijoje aplinka laikoma trečiuoju pedagogu – ir tai labai svarbi Meškakojo programos dalis.
Erdvės, medžiagos ir priemonės nėra atsitiktinės.
Jos parenkamos taip, kad:
-
skatintų tyrinėjimą,
-
keltų klausimus,
-
kviestų vaiką veikti savarankiškai.
Aplinka padeda vaikui mokytis net tada, kai suaugusysis sąmoningai atsitraukia ir leidžia procesui vykti.
Meškakojyje vaikas neprivalo būti pasiruošęs veikti, kalbėti ar dalyvauti tada, kai to tikisi suaugusieji. Mes leidžiame vaikui būti stebėtoju, tylėti, atsitraukti ar grįžti tada, kai jis pats tam pasiruošęs. Tai ypač svarbu jautriems vaikams, kuriems reikia laiko, o ne paskatinimų „drąsiau“. Iš šio saugumo gimsta ir smalsumas, ir mokymasis, ir pasirengimas kitam etapui – taip pat ir mokyklai.
Kaip vyksta ugdymas kasdienybėje
Ugdymas Meškakojyje vyksta per:
-
žaidimą,
-
tyrinėjimą,
-
judėjimą,
-
buvimą lauke,
-
pokalbius,
-
bandymus ir klaidas.
Tačiau lygiai taip pat svarbus ir laikas, kai nieko „naudingo“ nevyksta. Kai vaikas stebi, kartoja tą patį veiksmą, būna šalia ar tiesiog tyliai dalyvauja.
Mes šių momentų neskubame paversti veikla.
Nes būtent juose vaikas mokosi susikaupti, apdoroti patirtis ir atrasti savo vidinį ritmą.
Tai nėra laiko švaistymas.
Tai laikas, kurio vaikui reikia.
Suaugusiojo vaidmuo programoje
Suaugusiojo vaidmuo Meškakojyje yra labai aiškus, bet ne dominuojantis.
Suaugusieji:
-
stebi vaiką,
-
klausosi,
-
užduoda klausimus,
-
pasiūlo medžiagas ar kryptį,
-
padeda įvardinti jausmus,
-
palaiko, kai sunku.
Meškakojyje pedagogas nėra „veiklų generatorius“.
Jo darbas – ne nuolat užimti vaiką, o pastebėti momentą, kada įsikišti, o kada leisti procesui vykti.
Tai reikalauja daug jautrumo, kantrybės ir atidumo.
Pedagogas nėra tas, kuris veda vaiką „teisingu keliu“, bet tas, kuris būna šalia, kol vaikas pats jį atranda.
Ko sąmoningai nėra mūsų programoje
Mūsų programoje sąmoningai nėra:
-
vienodų užduočių visiems vaikams,
-
skubėjimo „pasivyti“,
-
nuolatinio lyginimo,
-
perteklinių veiklų,
-
akademinio spaudimo ankstyvame amžiuje.
Ne todėl, kad šie dalykai blogi. O todėl, kad per anksti jie gali užblokuoti vaiko smalsumą ir pasitikėjimą savimi.
Mes tikime, kad kai kurie dalykai turi ateiti savo laiku. Jei juos skatinsime per anksti,
vaikas išmoks vykdyti, bet nustos galvoti.